Ateina jaunikaitis pas kunigą išpažinties: – Kunige, aš gulėjau su mergina lovoj, bet nieko nieko jai nedariau – ar tai nuodėmė? Kunigas pagalvoja ir atsako: -Taip, sūnau mano, tai nuodėmė, o už atgailą suvalgyk šieno kupetą! Pasipiktino jaunikaitis: – Ką aš arklys, kad ėsčiau šieną?! – Tu asilas, asilas vaike mano, o ne arklys !
Rabinas, popas ir kunigas ankstų rytą, kol žmonės dar miega, nusprendė nueiti išsimaudyti į kūdrą. Sušoko nuogi, o vanduo – fantastika. Nepastebėjo patys, kaip užsiplaukiojo, užsišnekėjo. Tik žiūri – pilna pakrantė žmonių prisirinkę, pirštais bado, juokiasi. Puolė visi trys iš vandens ropštis. Kunigas su popu klyną užsidengę ropščiasi, o rabinas – veidą. Pirmieji du: – Ė, gal pablūdai?! Prisidenk „gėdą“… – Na jau ne. Nežinau kaip ten jus, bet mane
Skaityti Toliau ...
Jaunas kunigėlis sako Einšteinui, kad Dievas yra visagalis. Einšteinas jo klausia: – Ar Dievas gali sukurti miiiiilžinišką akmenį? – Aišku! – Ar gali jį pakelti? – Be abejo! Jisai visagalis! – O ar gali sukurti akmenį, kurio nepakels?
Du jauni kunigai kalbasi apie išpažintį: – Baisu, kokias nuodėmes jaunos mergaitės išpažįsta. Man plaukai piestu stojasi pakeldami ir kepurę. – Ar tu klausykloje sėdi su kepure ant galvos? – Ne, ant kelių.
Mozė nusileidžia nuo Sinajaus kalno pas savo išrinktąją tautą ir visus sušaukęs paskelbia: – Ką tik kalbėjausi su Dievu. Turiu dvi naujienas – gerą ir blogą. Nuo kurios pradėti? – Sakyk gerą! – šaukia minia. – Nusiderėjau iki dešimties įsakymų, – sako Mozė. – O kokia bloga? – “Negeisk svetimo turto” vis tiek liko.
Žmogelis bažnyčioje klausia kunigo: – Ar dievas yra? Kunigas norėdamas paerzinti: – Nėra. Žmogelis: – o kada bus?
Kunigas klausia Petriuko, ar tu meldiesi prieš valgį? Petriukas- o kam? mano mama gerai gamina.
